KRVA Marijampolės filialo istorija

Svarbių dokumentų ir archyvų saugojimo tradicija Marijampolėje siekia XVIII a. vidurį, kai čia, prie Šešupės, Prienų seniūnas Butleris pasistatė Kvietiškio dvarą, pradėjo kurti miestelį ir marijonų vienuolyną. Vienuoliai rašė Marijampolės vienuolyno kroniką (šiuo metu ji saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve), kurioje atsispindėjo ne tik kasdieniai vienuolyno reikalai, bet ir kitos to meto aktualijos: Ketverių metų seimo nustatyti mokesčiai, 1795 ir 1831 metų sukilimai, prūsų valdžios veiksmai po Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo, prancūzų kariuomenės buvimas Marijampolėje 1807 m. ir t. t.

Pirmoji žinia apie Marijampolės apskrityje veikusį archyvą yra 1941 m. gegužės 28 d. raštas įstaigoms, raginantis pristatyti dokumentus į „apskrities archyvą“. (1940 m. Lietuvą okupavus SSSR kariuomenei, jau tų pačių metų rudenį archyvus savo žinion perėmė NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas), todėl okupacinės sovietų valdžios nurodymu visa archyvinė medžiaga, „turinti didžiulę valstybinę reikšmę, turėjo būti išsaugota ir panaudota NKVD organų darbe“).

Po antrosios okupacijos NKVD vėl „susirūpino“ archyvais: vykdant SSSR vyriausybės nutarimus, Marijampolės apskrities darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko sprendimu įstaigoms nurodyta perduoti Archyvui „buržuazinės Lietuvos ir vokiečių okupacijos laikų dokumentus“.

Archyvas savo darbą pradėjo 1944 m. rugsėjo 9 d. Jam skirtas patalpas, kuriose prieš II pasaulinį karą dirbo miesto burmistras, sudarė salė ir trys kambariai. Patalpoms reikėjo skubaus remonto, taigi prieš įrengiant stelažus ir priimant saugoti dokumentus teko sutvarkyti krosnį, įstiklinti išdaužytus langus. Tuo metu Archyvas priėmė saugoti apskrities viršininko, karinio komendanto, policijos viršininko, savivaldybių veikloje susidariusius dokumentus.

1956 m. Archyvas išsikraustė į dar ankštesnes patalpas. Be to, vienas iš dviejų Archyvui skirtų kambarių buvo pusrūsyje, o tai vėliau turėjo liūdnų pasekmių – 1960 m. pavasarį dokumentų saugyklą užtvindė vanduo ir dalis saugomų dokumentų buvo nepataisomai sugadinti.

1964 m. vietoj likviduotų rajonų valstybinių archyvų įsteigus 10 Lietuvos SSR centrinio valstybinio archyvo filialų, naujai įsteigtam tuometinio Kapsuko (dabar – Marijampolė) filialui buvo pavesta kontroliuoti Kapsuko, Šakių ir Vilkaviškio rajonų įstaigas, įmones bei organizacijas bei priimti saugoti šių įstaigų dokumentus. Nuo 1966 m. iki 1969 metų, kai Archyvas persikėlė į naujai sutvarkytas 510 m²buvusios bažnyčios patalpas, dėl vietos stokos dokumentai iš įstaigų saugoti nebuvo priimami, netgi priešingai – kai kurie fondai buvo grąžinti įstaigoms, dalis jų perduota Centriniam valstybiniam archyvui. 1990 m. bažnyčios pastatą grąžinus tikintiesiems, archyvas persikraustė į dabartines patalpas P. Butlerienės g. 9.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę Archyvo pavadinimas dar keletą kartų keitėsi:

1990-07-25 - 1993-05-28 - Marijampolės valstybinis archyvas;

1993-05-28 – 1997-03-07 - Marijampolės apygardos archyvas;

1997-03-07 – 2016-12-31 - Marijampolės apskrities archyvas;

nuo 2017-01-01 - Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialas (Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. lapkričio 23 d. nutarimu Nr. 1173 „Dėl valstybės archyvų reorganizavimo ir valstybės archyvų reorganizavimo sąlygų aprašų patvirtinimo“, Marijampolės apskrities

archyvas buvo reorganizuotas jungimo būdu, prijungiant  prie Kauno apskrities archyvo ir tapo Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialu).

Šiuo metu Marijampolės apskrities archyvas saugo 254 119 tūkstančius saugojimo vienetų archyvinių dokumentų, suskirstytų į 771 fondus ir užimančius 2294 tiesinius metrus lentynų. Čia sukaupti didžiosios Sūduvos dalies – Marijampolės, Kazlų Rūdos, Kalvarijos savivaldybėse, Vilkaviškio ir Šakių rajonuose veikusių (nuo 1944 m.) ir veikiančių valstybinių įstaigų dokumentai.