Spalio 15-oji - Pasaulinė baltosios lazdelės diena Įdomieji dokumentai
Spalio 15-oji minima kaip Pasaulinė baltosios lazdelės diena. Taip siekiama didinti visuomenės žinias ir sąmoningumą žmonių su regos negalia teisių, kasdienio gyvenimo ir įtraukties klausimais.
Viena labiausiai prie žmonių su regos negalia švietimo ir integracijos prisidėjusių istorinių asmenybių Lietuvoje – rašytojas, pedagogas, publicistas, kompozitorius ir karys savanoris Pranas Daunys (1900–1960).
Pranas Daunys gimė 1900 m. Paneveržio kaime, Kuktiškių valsčiuje, Utenos apskrityje. Augo dėdės Juozo Juozapavičiaus globoje netoli Vyžuonų miestelio. Nuo pat mažumės buvo imlus muzikai, kai dar piemenaudamas grieždavo smuiku, vėliau nusipirko armoniką. Lankė pradžios mokyklą.
Augant priespaudoje ir karo metais, stiprėjo Prano Daunio patriotiniai jausmai. Jo dėdės sūnus Viktoras bijojo bolševikų mobilizacijos, o pačiam Pranui Dauniui teko pasislėpti duobėje su geresniais arkliais nuo artėjančių uzurpatorių. 1919 m. vasarą Pranas Daunys stojo kariu savanoriu Lietuvos kariuomenėn. Tarnavo pirmajame pėstininkų Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino pulke, kovojo su Sovietų Rusijos, Lenkijos ir bermontininkų kariniais daliniais.
Karo tarnyba nepraėjo be incidentų. 1923 m. sausio 6 d. mūšyje su lenkų partizanais netoli Širvintų dėl granatos sprogimo Pranas Daunys buvo sunkiai sužalotas ir neteko regėjimo bei dalies klausos. Iš pradžių būrio draugai jį nugabeno į vietinę vaistinę, kur buvęs vaistininkas jį perrišo ir sustabdė kraujo tekėjimą. Paties Prano Daunio žodžiais jo atsiminimuose, vaistininkui jis išliko dėkingas visą gyvenimą už savo gyvybę. Vėliau Pranas Daunys buvo pervežtas į Ukmergės apskrities ligoninę, galiausiai atsidūrė Kaune.
Netekęs regos iš pradžių nemenkai sielvartavo, jam buvo sunku susitaikyti su nauja savo, kaip neregio, realybe. Vis dėlto ilgainiui Pranas Daunys rado savyje jėgų atsitiesti ir pradėjo galvoti apie tolimesnę ateitį, pragyvenimą.
1925 m. rugsėjo 1 d., gavęs Karo invalidams šelpti komiteto kvietimą, pradėjo mokytis Rygos aklųjų institute. Čia mokėsi groti fortepijonu ir bendrojo lavinimo dalykų. Gyventi ir mokytis Pranui Dauniui institute be galo patiko, o ir sekėsi neblogai. Į Lietuvą sugrįžo tik 1926 m. liepą. Tuo metu, įkvėptas gerosios patirties ir įsitikinęs, jog neregiai taip pat gali mokytis, dirbti ir gyventi pilnavertį gyvenimą, nusprendė steigti Lietuvos aklųjų sąjungą.
1926 m. liepos 24–25 d. Kaune, Liaudies namuose (dab. Šv. Gertrūdos g.), įvyko pirmasis Lietuvos aklųjų suvažiavimas. Jo metu nuspręsta steigti Lietuvos aklųjų sąjungą, priimti sąjungos įstatai, išrinkta centro valdyba ir revizijos komisija. Sąjungos pirmininku buvo išrinktas majoras Petras Šeštakauskas, o Pranas Daunys tapo centro valdybos nariu. Kaip rašė pats Pranas Daunys savo atsiminimuose, Sąjunga, tapusi juridiniu asmeniu, atsistojo ant tvirtesnių kojų.
Pranas Daunys buvo įkvėptas visuotinio aklųjų švietimo minties, todėl vienas svarbiausių jo ir Sąjungos uždavinių buvo įsteigti Lietuvos aklųjų institutą. Beje, pats Pranas Daunys pritaikė Brailio raštą lietuvių kalbai. Lietuvos aklųjų institutas buvo įsteigtas 1927 m. lapkričio 15 d. Kaune, Tvirtovės alėjoje (dab. Taikos prospektas). Tapti pirmuoju instituto vedėju buvo pakviestas Mečislovas Kviklys, kuris per trumpą laiką Rygoje susipažino su aklųjų mokymo metodais ir grįžęs iškart kibo į darbus. Institutą aplankė iškilūs to meto žmonės: Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, įvairūs ministrai, kiti aukštesnieji valdininkai. Norinčių įstoti ir mokytis institute buvo nemažai, todėl teko plėstis. 1929 m. buvo nupirktas naujas namas su sklypu instituto veiklai pritaikyti. 1928–1930 m. Pranas Daunys šiame institute dirbo muzikos mokytoju. Šis institutas nesustabdomai veikė visu tarpukario laikotarpiu, sovietinės okupacijos metais skirtingais pavadinimais ir veikia iki šiol. Šiandien šioje vietoje veikia Kauno Prano Daunio ugdymo centras.
1930 m. per antrąjį aklųjų suvažiavimą dėl kilusių nesutarimų Lietuvos aklųjų sąjunga iširo. Visas jos turtas perėjo naujai įsikūrusios Akliesiems globoti draugijos žinion. Tuo metu Pranas Daunys baigė Lietuvos aklųjų instituto organizavimo darbą ir nustojo mokytojauti, tačiau muzikos gyvenime visiškai neatsisakė. 1931 m. buvo išleistos trys plokštelės, kuriose buvo Prano Daunio ir kito neregio Jurgio Pratkevičiaus įrašų. Verta paminėti, jog pats Pranas Daunys parašė 7 dainas – 3 solo ir 4 mišriam chorui, kūrė įvairias improvizacijas pianinu, iš kurių garsiausios „Arabas joja per Sacharą“ ir „Lituanika“. Lietuvoje muzikos mokėsi pas vokietę pianistę Elzę Herbeck-Hansen, Jadvygą Čiurlionytę. Įsigyti fortepijoną padėjo pati Sofija Smetonienė.
Pranas Daunys taip pat rūpinosi kurčiųjų švietimu ir integracija visuomenėje. 1938 m. jo pastangomis Kaune buvo įsteigta Kurčių-nebylių globos draugija ir Kurčnebylių institutas. Pranas Daunys buvo šios draugijos valdybos narys iki 1940 m. vasaros, taip pat išrinktas draugijos garbės nariu.
Pranas Daunys produktyviai rašė tuometinėje spaudoje apie Lietuvos neregius ir kurčiuosius, išleido atsiminimų knygą „Vargo keliais“ (1933), novelių rinkinį „Ties likimo sostu“ (1937) ir apysaką „Benius Vanagas“ (1940).
Prano Daunio nuopelnai visuomenėje, ypač Lietuvos neregių švietimo ir integracijos srityse, neliko nepastebėti. 1928 m. Pranas Daunys buvo apdovanotas Vyties Kryžiaus ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais.
Deja, sovietinės okupacijos metais Prano Daunio nuopelnai buvo pasmerkti užmarščiai, mat sovietiniam režimui neįtiko tai, jog jis buvo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės savanoris. Nors 1944 m. rudenį jis buvo paskirtas Kauno aklųjų įmonės direktoriumi, šiose pareigose dirbo neilgai. Pokario metais Pranas Daunys gyveno skursdamas, keliolika metų dirbo Lietuvos aklųjų draugijos Kauno kombinate darbininku namudininku. 1962 m. liepos 13 d. Pranas Daunys mirė nuo insulto, buvo palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Po Nepriklausomybės atgavimo Prano Daunio asmenybė reabilituota. 1991 m. gegužės 14 d. Vilniaus universitete buvo surengta mokslinė konferencija, skirta Prano Daunio gimimo 90-osioms metinėms. 1992 m. kovo 5 d. Vilniuje įsteigtas Prano Daunio fondas, skirtas jo atminimui ir Lietuvos akliesiems remti. Vėliau šis fondas įstojo į Tarptautinę aklųjų labui dirbančių katalikiškų fondų federaciją (FIDACA). 2010 m. minėtas neregių ugdymo centras Kaune pervadintas Prano Daunio garbei.
Literatūra:
Daunys. Pranas. Raštai. Vilnius: P. Daunio fondas, 1996.
Grabauskienė, Skaidra. „Neregių Martynas Mažvydas – Pranas Daunys ir jo veikla“. Kauno istorijos metraštis (2023), 235-254.
Jautakienė, Joana. Katalikiškasis fondas Pranui Dauniui atminti. www.bernardinai.lt. Paskelbta 2012 m. kovo 28 d. Žiūrėta 2026 m. spalio 15 d. https://www.bernardinai.lt/2012-03-28-joana-jautakiene-katalikiskasis-fondas-pranui-dauniui-atminti-i/
Prano Daunio LR vidaus paso kortelė. 1935 m. KRVA. F. 66, ap. 1, b. 1327.
Atnaujinimo data: 2026-10-15
Taip pat skaitykite:
Centraliniam valstybės archyvui – 105 metai
Filmų seansai archyve paskutinį spalio trečiadienį!