Minint Latvijos nepriklausomybės dieną – tarpukario draugystės ryšiai Įdomieji dokumentai
Šiandien, lapkričio 18-ąją, Latvija mini nepriklausomybės dieną – 1918 m. šią dieną Rygoje buvo paskelbta Latvijos Respublikos nepriklausomybė. Šis istorinis įvykis žymėjo naujo valstybingumo etapo pradžią ir įprasmino latvių tautos siekį išsaugoti bei apginti savo nepriklausomybę.
Lietuvos ir Latvijos istorijos glaudžiai susijusios ne tik dėl geografinės kaimynystės, bet ir dėl bendros istorinių iššūkių patirties, panašių valstybingumo siekių bei ilgainiui plėtotų kultūrinių ir visuomeninių ryšių. Abipusių iniciatyvų, prisidėjusių prie abiejų kaimyninių tautų draugystės puoselėjimo, netrūko ir tarpukariu.
1921 m. Rygoje buvo įkurta Latvių–lietuvių vienybės draugija. Panaši iniciatyva netrukus kilo ir Lietuvoje – 1923 m. gegužės 8 d. Kaune įsteigta Lietuvių–latvių vienybės draugija, kurios tikslas buvo stiprinti giminiškų lietuvių ir latvių tautų bendrystę bei plėtoti tarpusavio ryšius. Draugija daug dėmesio skyrė kultūriniam ir akademiniam bendradarbiavimui: organizavo bendrus kongresus, paskaitas, latvių kalbos kursus, rūpinosi latvių literatūros vertimu ir leidyba, taip skatindama abiejų tautų kultūros bei istorijos pažinimą.
Lietuvių–latvių vienybės draugijos veikloje dalyvavo Eduardas Volteris, Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Martynas Laurinaitis, Kazimieras Būga, Adomas Jakštas, Liudas Gira, Vydūnas, Mykolas Riomeris ir kiti Lietuvos visuomenės bei kultūros veikėjai. 1931 m. liepą draugijos garbės nariu tapo Kauno miesto burmistro pareigas baigiantis Jonas Vileišis.
Vienu svarbiausių draugijos autoritetų tapo Eduardas Volteris. Kilęs iš Latvijos vokiečių šeimos, jis save laikė grynu latviu. 1875–1877 m. studijavo kalbotyrą Leipcigo universitete, vėliau studijas tęsė Tartu, Maskvos ir Charkovo universitetuose. Studijų metais, paskatintas domėtis lietuvių etnologija, keliavo po Mažąją ir Didžiąją Lietuvą, rinko etnografinę bei kalbinę medžiagą, užrašinėjo tautosaką. 1885–1918 m. dėstė Sankt Peterburgo universitete, kur taip pat globojo lietuvių studentus ir rūpinosi lituanistikos puoselėjimu.
1919 m. Eduardas Volteris apsigyveno Lietuvoje ir iki 1922 m. Kaune vadovavo Centriniam valstybės knygynui – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pirmtakui. 1922 m. įsteigus Lietuvos universitetą, E. Volteris tapo jo dėstytoju ir iki 1933 m. dėstė archeologijos, latvių, vokiečių bei bulgarų filologijos, proistorės, etnografijos ir kitus kursus. Nuo pat Lietuvių–latvių vienybės draugijos įkūrimo E. Volteris aktyviai dalyvavo jos veikloje, o 1927 m. buvo išrinktas draugijos garbės pirmininku. Šias pareigas jis išnaudojo puoselėdamas Lietuvos ir Latvijos kultūrinius ryšius bei abiejų tautų bendradarbiavimą.
Eduardo Volterio ir kitų Lietuvių–latvių vienybės draugijos narių veikla liudija, kad Lietuvos ir Latvijos ryšius stiprino žmonės, nuoširdžiai tikėję abiejų tautų bendryste. Šiandien ši istorinė patirtis primena, kokią svarbą turi abipusė pagarba, supratimas ir bendradarbiavimas, padedantys puoselėti artimus kaimyninių šalių santykius. Minint Latvijos nepriklausomybės dieną, prasminga prisiminti šią bendrą istoriją ir žmones, prisidėjusius prie Lietuvos ir Latvijos draugystės kūrimo.
Tekstas parengtas remiantis:
Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsniais apie Eduardą Volterį ir Lietuvių–latvių vienybės draugiją.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos virtualia paroda „Eduardas Volteris. Gyvenimas dokumentuose“.
1-asis dokumentas – Eduardo Volterio LR vidaus paso kortelė. 1920 m. rugpjūčio 4 d. KRVA. F. 66, ap. 1, b. 10238.
2-asis dokumentas – Kauno miesto burmistro Jono Vileišio padėka Lietuvių-latvių vienybės draugijai už suteiktą garbės nario titulą. KRVA. F. 219, ap. 1, b. 787.



