Petras Činšas - kinas, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę Įdomieji dokumentai
Ar teko kada nors girdėti apie Petrą Činšą – kiną, tarnavusį Lietuvos kariuomenėje ir kovojusį Lietuvos nepriklausomybės kovose?
Petras Činšas (tėvų duotas vardas – Šitr) gimė 1896 m. Ančiu (Anqiu) miestelyje, netoli Čingdao miesto, Kinijoje. Jis augo advokato Činsilo Činšos ir Li Libru šeimoje, kurioje be jo, buvo dar penki broliai ir viena sesuo. P. Činšos tėvas dažnai pasiimdavo sūnų į kitus miestus darbo reikalais. Vienos tokios kelionės metu, kai mažajam Činšai buvo vos aštuoneri, tėvas laikinai paliko jį pas tetą Mukdene (dab. Šenjange), Mandžiūrijoje. Tuo metu jau buvo prasidėjęs Rusijos–Japonijos karas. Dėl nežinomų priežasčių vienas rusų karininkas nusprendė pasiimti P. Činšą su savimi ir išsivežti į Rusiją.
Koks buvo P. Činšos gyvenimas rusų karininko globoje, nėra aišku. Pats P. Činšas vėliau pasakojo, kad karininkas ir jo žmona jį labai mylėjo ir tapo jam tarsi antrąja šeima. Kartu su karininku jis aplankė ne vieną Rusijos miestą. 1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, karininkas išvyko į frontą, o P. Činšas liko Minske. Nerimaudamas dėl savo globėjo, jis nusprendė vykti į frontą ir jo ieškoti, tačiau ten pateko į vokiečių kariuomenės nelaisvę. Pasibaigus karui, 1919 m. P. Činšas buvo paleistas iš nelaisvės ir atsidūrė Lietuvoje.
Toli nuo namų, atsidūręs nepažįstamame krašte, P. Činšas, ko gero, sugundytas savanoriams žadėtos žemės, nusprendė stoti į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. liepos 21 d. jis davė kario priesaiką ir buvo paskirtas tarnauti gudų bataliono dalinyje, kuriam vadovavo Aleksandras Ružancovas. Taip prasidėjo naujas kino gyvenimo etapas – kario tarnyba Lietuvos kariuomenėje.
1920 m., vykstant aršioms kovoms su Lenkijos kariuomene ties Seinais, P. Činšas pateko į nelaisvę. Lenkai, lietuvių pusėje pamatę kovojantį kiną, apstulbo ir net bandė įkalbėti jį pereiti į lenkų pusę, teigdami, kad Lietuvoje jis nieko neturi ir niekas jo ten nelaukia. Tačiau nelaisvėje buvęs P. Činšas lenkams greitai atrėžė, kad Lietuvoje liko jo vadai ir ginklo draugai.
Tardomas P. Činšas sugebėjo įtikinti lenkus, kad Lietuvos pusėje tarnauja visas kinų korpusas. Matyt, lenkai šia melagiena patikėjo, nes žinia netrukus pasklido ir spaudoje. Kažkuriuo metu P. Činšui, pasinaudojus palankia proga, pavyko pasprukti iš lenkų nelaisvės ir grįžti į Lietuvą – toliau kovoti karių gretose. Kovodamas už Lietuvos nepriklausomybę, P. Činšas buvo sužeistas.
Pasibaigus nepriklausomybės karui, P. Činšas buvo paleistas į kariuomenės atsargą ir apsigyveno Kaune. Čia jis pramoko lietuvių kalbos ir priėmė katalikų tikėjimą. 1926 m. sausio 27 d. vedė lietuvaitę Teklę-Teresę Kontrimaitę. Pora apsigyveno Šančiuose ir susilaukė vaikų.
P. Činšas dirbo karo invalidų dirbtuvėse, kur mokėsi auksakalio amato, o Šančiuose vertėsi smulkiąja prekyba. Dėl per karą patirtų sužalojimų jam buvo mokama karo invalido pensija. Per valstybines šventes jis nuolat lankydavosi Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, o savaitgaliais išdidžiai dalyvaudavo Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ir nuleidimo ceremonijose.
Petras Činšas mirė 1930 m. liepos 9 d. Alytuje. Apie jo mirtį, gyvenimą ir kovą už Lietuvos laisvę buvo rašoma to meto spaudoje. P. Činšas buvo palaidotas Kauno senosiose kapinėse. Laidotuvių metu prie jo kapo kalbas pasakė kunigas Adolfas Sabaliauskas, generolas Vladas Nagevičius ir buvęs velionio karo tarnybos vadas majoras A. Ružancovas.
Petro Činšos gyvenimo istorija – neįprastas pasakojimas apie žmogų, kurio kelias iš tolimosios Kinijos atvedė į Lietuvą, tapusią jo naujaisiais namais. Nors likimas jį atplėšė nuo gimtojo krašto, jis pasirinko kovoti už Lietuvos laisvę ir pralieti kraują ją gindamas. Vėliau čia kūrė šeimą ir gyveno kasdienį gyvenimą, tapdamas Lietuvos visuomenės dalimi. Petro Činšos istorija liudija ne tik apie kovą už laisvę, bet ir apie sudėtingus žmogaus likimo vingius, kuriuose susipina skirtingos kultūros, asmeniniai pasirinkimai ir istorijos išbandymai.
Informacija parengta remiantis:
Kauno Šv. Kryžiaus RKB santuokos metrikų knyga, 1917–1926 m., p. 193.
Karys. 1930 m. liepos 17 d., Nr. 29, p. 10.
Lietuvos aidas. 1930 m. liepos 11 d., Nr. 155, p. 6.
Trimitas. 1930 m. liepos 17 d., Nr. 29, p. 19–20.
Vienybė. 1929 m. spalio 31 d., Nr. 131, p. 1.
Vytis. 1926 m. balandžio 15 d., Nr. 7, p. 21.
Lukoševičius, Ernestas. „Lietuvos nepriklausomybę gynė kinas.“ Trimitas, 2014, Nr. 6, p. 33-34.
Petro Činšos LR vidaus paso kortelė. 1928 m. lapkričio 7 d. KRVA. F. 66, ap. 1, b. 4202.
