Rugsėjo 23-ioji - Lietuvos žydų genocido atminimo diena Įdomieji dokumentai
Rugsėjo 23-iąją Lietuvoje minime Lietuvos žydų genocido atminimo dieną. Šią dieną prisimename ir pagerbiame Holokausto aukas – apie 200 tūkstančių nužudytų mūsų šalies bendruomenės narių.
1941 m. birželį, prasidėjus nacistinės Vokietijos okupacijai, prasidėjo vienas tamsiausių etapų šalies istorijoje. Nuo pat pirmųjų dienų vykdytas ne tik masinis žydų fizinis žudymas, bet ir sistemingas jų dvasinio bei kultūrinio paveldo naikinimas. Knygos, religiniai objektai, meno kūriniai ir šimtmečių istoriją saugoję dokumentai buvo konfiskuojami ir naikinami, siekiant ištrinti turtingą žydų bendruomenės pėdsaką Lietuvoje.
Šis naikinimas buvo nukreiptas ne tik prieš žmones, bet ir prieš pačią jų tapatybę – ilgus amžius kurtą kultūrą, istoriją bei atmintį. Siekta visiškai ištrinti bet kokius žydų bendruomenės gyvenimo pėdsakus. Tačiau net ir tamsiausiomis valandomis atsirado žmonių, kurie rizikavo, kad išsaugotų tai, kas naikinama.
Vienas iš tokių pavyzdžių – Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus direktorius Paulius Galaunė. Karo pradžioje gavęs žinią, kad Kauno Rotušės aikštėje niokojamas Žydų etnografijos muziejus, jis su Kultūros paminklų apsaugos pareigūnais skubiai išvyko į vietą. Nors muziejus jau buvo tuščias ir išplėštas, pavyko surinkti bei išgelbėti išlikusius eksponatus: kulto objektus, unikalią ikonografinę bei archyvinę medžiagą. Visos šios išsaugotos vertybės buvo slapta priglaustos Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje.
Tuo metu muziejuje jau buvo saugomos ir kitos žydų bendruomenės vertybės, perduotos dar 1940 metais. Tarp jų – Zacharijos Margolino senovinių auksinių monetų rinkinys, mokytojo Noachimo Lidskio judaikos kultūros paminklų, bendro pobūdžio paminklų ir sidabrinių monetų rinkiniai, advokato Viktoro Cimkauskio biblioteka bei ekslibrisų rinkinys.
1942 m. sausio 21 d., muziejaus direktoriui P. Galaunei būnant Vilniuje, į muziejų atvyko Vokietijos civilinės valdžios atstovas dr. Benckeris. Gavęs žinių, kad čia saugomos žydams priklausančios vertybės, jis buvo įgaliotas jas apžiūrėti, įvertinti ir konfiskuoti. Vėlai vakare grįžęs į Kauną, P. Galaunė buvo informuotas apie dienos įvykius ir įspėtas, kad vokiečių pareigūnas ateis anksti ryte išsiaiškinti, kodėl muziejus slepia žydų kultūros vertybes.
Kitą rytą atėjus dr. Benckeriui, P. Galaunė rado pasiteisinimą: paaiškino, kad šis turtas priklausė muziejaus patalpose prisiglaudusiai Kultūros paminklų apsaugos įstaigai, kuri, prieš išsikraustydama į Vilnių, eksponatus ko gero „pamiršo“. Vokiečių pareigūnui priėmus tokį pasiteisinimą, buvo įsakyta vertybes sukrauti ir paruošti išvežimui. Dalį žydų bendruomenės kultūros eksponatų P. Galaunei pavyko paslėpti, tačiau didžioji dalis – archyvinė medžiaga, vertingos monetos ir daiktai – buvo konfiskuoti ir išgabenti nežinia kur.
Po karo išsaugoti žydų kultūros objektai liko M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, o 1991 m. šios vertybės perduotos Valstybiniam žydų muziejui (nuo 2020 m. – Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus).
Visi šie išsaugoti daiktai – tai ne tiesiog muziejinės vertybės, o gyvas ryšys su tais, kurių atmintį siekta ištrinti. Rugsėjo 23-ioji mums primena, kad naikinimo jėga yra laikina, o atsakomybė prisiminti ir saugoti praeitį – amžina.
Tekstas parengtas remiantis:
Paulius Galaunė, Likimo duona: muziejininko novelės (Kaunas: Varpas, 1998), 122–124.
Aistė Niunkaitė-Račiunienė, „Dėl vieno unikalaus žydų meno kūrinio atribucijos,“ Acta Academiae Artium Vilnensis 30 (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003), 117–119.
Susirašinėjimas su generaliniu švietimo tarėju Pranu Germantu dėl žydų kultūros eksponatų konfiskavimo iš muziejaus. 1942 m. sausio 22-29 d. KRVA. F. R-965, ap. 1, b. 8, l. 1-2.
Atnaujinimo data: 2026-09-23
Taip pat skaitykite:
Pristatome Virtualią parodą „Kauno krašto sakralinis paveldas XX a. 6-7 dešimtmečių nuotraukose"
Kviečiame dalyvauti "Senjorų savaitės" renginiuose!
Kauno regioniniame valstybės archyve lankėsi kolegos iš Lietuvos švietimo muziejaus