2026-07-20

Iš Kampiškių į Šlienavą: vienos bažnyčios istorijos tąsa Įdomieji dokumentai

1959 m. liepos 19 d., statant Kauno hidroelektrinę, buvo užtvenkta senoji Nemuno vaga. Po vandeniu atsidūrė 45 gyvenvietės. Tarp jų – ir Kampiškių kaimas su savo parapine Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Nors senoji Kampiškių bažnyčia neišliko, jos istorija glaudžiai susijusi su dabartine Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Pažvelkime į šių dviejų bažnyčių istoriją.

1709 m. Šlienavos gyventojai, tikėdamiesi Dievo apsaugos nuo Didžiojo Šiaurės karo metu siautusio maro, kaimo kapinėse pradėjo statyti koplyčią. Ji buvo baigta 1713 m. Remiantis 1880 m. koplyčios inventoriumi, koplyčia priklausė Aukštosios Panemunės parapijai. Po 1895 m. Šlienavos koplyčia šaltiniuose nebeminima.

Tuo tarpu Kampiškiai minimi 1744 m. Vilniaus vyskupijos parapijų kaimų sąrašuose. XVIII a. antrojoje pusėje kaimo kapinaitėse buvo pastatyta koplyčia. Nuo 1782 m. Kampiškiai priklausė Rumšiškių parapijai. Tikėtina, kad senoji koplytėlė buvo sugriauta arba sunyko, todėl 1883 m. kaime iškilo nauja koplyčia. Ją aptarnaudavo Aukštosios Panemunės kunigai, o 1909 m., kunigo Juozapo Bridžiaus pastangomis, buvo įkurta atskira Kampiškių parapija ir pastatyta bažnyčia. Po 1926 m., įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Kampiškių parapija buvo priskirta Vilkaviškio vyskupijos Garliavos dekanatui.

Didėjant Šlienavos gyvenvietei, vietos gyventojai vis labiau siekė turėti savo parapiją ir bažnyčią. Todėl 1942–1944 m. pradėti bažnyčios statybos darbai – įrengti jos pamatai. Tačiau statybas ir planus įkurti parapiją nutraukė antroji sovietų okupacija. Komunistinis režimas griežtai ribojo naujų parapijų steigimą.

1955 m., pradėjus statyti Kauno hidroelektrinę, iškilo klausimas dėl gyvenviečių, turėjusių atsidurti būsimųjų Kauno marių dugne, iškeldinimo. Tarp jų buvo ir Kampiškių kaimas. 1956–1959 m. vyko kaimo gyventojų perkėlimas, o kartu buvo sprendžiamas ir Kampiškių bažnyčios likimas.

Parapijos klebonui pavyko gauti leidimą bažnyčią perkelti į Šlienavą. Taip buvo tikimasi išspręsti dvi problemas – įkurti Šlienavos parapiją ir išsaugoti Kampiškių bažnyčią. Tačiau Kampiškių gyventojai šiai idėjai pasipriešino. Nenorėdami, kad jų bažnyčia būtų išgabenta į tolimą kaimą, jie suorganizavo vietinę sargybą ir budėjo prie jos dieną bei naktį. Šis parapiečių pasipriešinimas sulaukė atgarsio Lietuvoje, tačiau, nepaisant jų pastangų, sovietų valdžia bažnyčią vis tiek nugriovė. Jos rąstai buvo panaudoti baigiant statyti Šlienavos bažnyčią, kuri 1958 m. buvo pašventinta, išsaugant Kampiškių bažnyčios titulą – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990–1995 m. Viršužigalyje, netoli užlietų Kampiškių, kaimo bendruomenės lėšomis buvo nuspręsta šalia kapinaičių pastatyti koplytėlę, menančią senąją Kampiškių bažnyčią. 1995 m., užbaigus statybas, koplytėlei suteiktas šv. Onos vardas. Šiandien ji priklauso Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijai.

Nors senoji Kampiškių bažnyčia nebeišliko, jos sakralinis paveldas nepranyko. Šiandien jį saugo Kampiškių bažnyčios titulą perėmusi Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir Viršužigalyje pastatyta koplytėlė, menanti senąją Kampiškių bažnyčią bei jos bendruomenės istoriją.

Tekstas parengtas remiantis Visuotine lietuvių enciklopedija, Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos svetainės medžiaga bei svetainės „Panoramas“ medžiaga apie Viršužigalio šv. Onos koplyčią.

1-oji nuotrauka – Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. XX a. 6-7 dešimtmečių nuotrauka. KRVA. F. 2314, ap. 12, b. 10, l. 13.2.

2-oji nuotrauka – Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. 1975 m. nuotrauka. KRVA. F. 2314, ap. 12, b. 12, l. 47.