Kaip buvo išduodami Oberosto laikų (1915-1918 m.) pasai? Įdomieji dokumentai
Ar kada nors susimąstėte, kaip kaizerinės Vokietijos okupacijos metais (1915-1918) buvo išduodami asmens tapatybės pasai?
1915 m. rudenį iš naujai Vokietijos imperijos užimtų Kuršo, Kauno, beveik visos Vilniaus, Suvalkų ir Gardino sričių buvo suformuotas karinis administracinis vienetas – Oberostas. Siekiant sustiprinti gyventojų kontrolę, 1915 m. gruodį Vokietijos Rytų fronto kariuomenės vyriausiasis vadas įsakė įvesti privalomus asmens pasus.
Tokio masto administracinė užduotis buvo itin sudėtinga – naujai suformuotoje teritorijoje gyveno apie 3 mln. skirtingų tautybių žmonių. Procesui organizuoti 1915 m. gruodį Tilžėje buvo įsteigta 13 pasų komandų, kurios palaipsniui išsidėstė skirtingose Oberosto srityse. Šiose pasų komandose dirbo 14 karininkų ir apie 600 specialistų – fotografų, vertėjų bei raštininkų. Kiekvienai pasų komandai vadovavo karininkas, o pati komanda buvo suskirstyta į 3–4 grupes po 10–12 vyrų, vadovaujamų vyresniųjų puskarininkių.
Dažniausiai tokia grupė įsikurdavo didesnio kaimo valstiečio sodyboje. Vietos gyventojai – vyrai, moterys ir vaikai nuo 10 metų – vadovui paskelbus, privalėjo nurodytą dieną atvykti dokumentams gauti. Fotografavimo procesas buvo organizuotas beveik konvejeriniu principu: žmonės sodinti ant suolo po penkis ir fotografuoti vienai bendrai nuotraukai. Vėliau nuotrauka būdavo sukarpoma į 11 × 3,5 cm dydžio portretus, kurie įklijuojami į naujuosius pasus. Nusifotografavę gyventojai eidavo pas raštininką, pildantį duomenų kortelę. Joje buvo registruojamas vardas, pavardė, tikėjimas, gimimo vieta ir data bei gyvenamoji vieta. Toliau buvo išmatuojamas žmogaus ūgis ir paimamas dešiniojo smiliaus atspaudas. Duomenų kortelę perėmus kitam raštininkui, visa informacija būdavo perrašoma tiesiai į pasą, o piršto atspaudas užfiksuojamas dar kartą. Galiausiai įklijavus nuotrauką pasas patvirtinamas oficialiu antspaudu.
Už pasą gyventojui reikėjo sumokėti 1 markę, o jį praradus naujo dokumento išdavimas kainavo net 10 markių. Patys pasai buvo daugiakalbiai: greta vokiečių kalbos juose pateikiamas vertimas į lietuvių, lenkų arba jidiš kalbas – priklausomai nuo gyventojo tautybės ir kalbinių gebėjimų.
Viena pasų išdavimo grupė per dieną galėjo aptarnauti apie 150 žmonių. 1917 m. vokiečių administracijos duomenimis, iki to laiko jau buvo išduota apie 1,8 mln. pasų, sunaudota 12 tūkst. plunksnakočių, 177 litrai rašalo ir daugiau nei milijonas lapų popieriaus.
Be fotografuotų pasų, egzistavo ir laikinieji asmens liudijimai. Juose nuotraukos nebuvo, o dokumentas galiojo tik iki oficialaus paso išdavimo. Laikinajame liudijime buvo nurodomas vardas ir pavardė, amžius, ūgis, tautybė, kalbos, kuriomis žmogus kalbėjo, bei išskirtiniai išvaizdos bruožai – pavyzdžiui, randas, apgamas ar kitas pastebimas požymis. Taip pat buvo imamas dešiniojo smiliaus atspaudas. Šie asmens liudijimai buvo spausdinami ant itin plono ir prastos kokybės popieriaus, todėl greitai susidėvėdavo. Dėl šios priežasties jie pirmiausia atliko tarpinio, pereinamojo dokumento funkciją, iki gyventojui būdavo išduodamas oficialus pasas.
Jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, 1919 m. gruodžio 5 d. priėmus Pasų įstatus, juose buvo įtvirtinta nuostata, kad kiekvienas 17 metų sulaukęs Lietuvos Respublikos pilietis ar pilietė privalėjo turėti pasą. Įdomu tai, kad tuo metu daugelis žmonių, siekdami pagrįsti savo tautybę ar tapatybę, pateikdavo išlikusius Oberosto laikų asmens liudijimus ar pasus. Juos pateikus, senieji dokumentai būdavo pakeičiami naujais Lietuvos Respublikos vidaus pasais. Taip Oberosto laikų asmens dokumentai išliko svarbūs net ir pasibaigus Vokietijos okupacijai.
Tekstas parengtas remiantis 1917 m. Ober Osto spaudos skyriaus išleistu propagandiniu leidiniu „Das Land Ober Ost. Deutsche Arbeit in den Verwaltungsgebieten Kurland, Litauen und Bialystok-Grodno“ („Ober Osto kraštas. Vokiečių veikla Kuršo, Lietuvos ir Balstogės–Gardino administracinėse srityse“), p. 173–177.
Balkus, Mindaugas. „1920–1940 m. Kauno miesto gyventojų vidaus pasų kortelės kaip genealogijos ir lokalinės istorijos šaltinis“. Bibliotheca Lituana, 2019, t. 6, p. 45–68. Vilniaus universiteto leidykla.
1-asis dokumentas – Juozo Nausėdos Oberosto pasas. 1917 m. liepos 5 d. KRVA. F. 66, ap. 1, b. 3259, l. 15-18 a. p.
2-asis dokumentas – Leono Andžejausko Oberosto laikinasis asmens liudijimas. 1918 m. liepos 25 d. KRVA. F. 66, ap. 1, b. 4666, l. 1, 1 a.p.
