Kurortai tarpukario Lietuvoje: Aukštoji Panemunė Įdomieji dokumentai
Tarpukario Lietuvoje suaktualėjo higienos ir sveikatingumo klausimai, todėl natūraliai vis ryškėjo gyventojų poreikis poilsiauti ir leisti laisvalaikį gamtoje. XX a. 4 dešimtmetyje vis daugiau buvo kalbama apie kurortus, vasarvietes, gydyklas ir sanatorijas. 1932 m. gruodį buvo priimtas Kurortų įstatymas, kuriame buvo apibrėžta kurortų samprata, nurodytos rinkliavų sąlygos. Kurortais laikytos tos vietos, kurios turėjo gydomųjų šaltinių arba gydomųjų purvų ir tinkamų patalpų, ir įrengimų ligoniams gydyti arba buvo patogios pailsėti ir sveikatai pataisyti.
Laikinosios sostinės gyventojų itin buvo pamėgtas Aukštosios Panemunės kurortas. 1931 m. Aukštoji Panemunė buvo prijungta prie Kauno miesto, o 1933 m. gavo kurorto statusą. 1934 m. prasidėjo planinga Aukštosios Panemunės teritorijos plėtra, o jau po metų ši miesto dalis buvo gerokai užstatyta. Kurorte buvo statomi vasarnamiai, vilos, kavinės, restoranai, kioskai paplūdimiuose, kino teatrai. Poilsiautojai pradėjo vis dažniau lankytis Jono Basanavičiaus šile.
Vis dėlto poilsiauti Aukštojoje Panemunėje, kaip ir kituose to meto Lietuvos kurortuose, nebuvo itin pigus malonumas. Atvykėliai iš miesto ar priemiesčių dažniausiai lankydavosi paplūdimiuose, nesinuomodavo vasarnamių ar vilų, todėl Aukštosios Panemunės kurorte galėjo praleisti vos kelias valandas. Ilgesnį laiką kurorte poilsiaudavo karininkai, valdininkai ar kiti svarbūs to meto visuomenės veikėjai.
Aukštoji Panemunė garsėjo ne tik kaip laisvalaikio ar poilsio oazė, tačiau ir kaip pažangia ambulatorinio gydymo infrastruktūra pasižyminti miesto dalis. Čia buvo pastatytos ir veikė dr. Kazio Griniaus, prof. Vandos Tumėnienės vaikų ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos tuberkuliozės sanatorijos, žydų vaikų vasaros kolonija, dr. Jurgio Venskūno mineralinių vonių gydykla.
Aukštosios Panemunės, kaip kurorto, sparti plėtra atspindėjo tarpukario Lietuvos spartų vystymąsi ir modernėjimą. Kurortas per dešimtmetį tapo miestiečių ir miesto svečių poilsio traukos centru. Įdomu tai, jog 1932–1939 m. sklypų kainos Aukštojoje Panemunėje išaugo net 400 procentų.
---
Medžiaga parengta pagal architektūros istorikės dr. Viltės Migonytės-Petrulienės tyrinėjimus ir pasakojimą.
---
Kauno miesto tarybos 1934 m. kovo 22 d. posėdžio nutarimas apie rinkliavą Aukštosios Panemunės kurorte.
KRVA. F. 219, ap. 1, b. 956, l. 1-2.
---
Trūkstamas tekstas (l. 1): Nutarimas nr. 684. Rinkliavos A. Panemunės kurortui tvarkyti.
Trūkstamas tekstas (l. 2): <...> sumokėti papildomą mokestį iki spalių m. 1 d.
Jei namų savininkas buto neišnuomoja, tai privalo apie tai taip pat pranešti.
Nesumokėta savo laiku rinkliava išieškoma bendra savivaldybės mokesčių išieškojimo tvarka.
Atnaujinimo data: 2026-06-26
Taip pat skaitykite:
Tarpukario kurortai Lietuvoje: Kulautuva
Organizuoto turizmo užuomazgos tarpukario Lietuvoje