Minime 107-ąsias Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus įkūrimo metines. Įdomieji dokumentai

Šią savaitę minime 107-ąsias Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus įkūrimo metines.

Muziejaus ištakos siejamos dar su XIX a. antrojoje pusėje pradėtais kaupti Leonardo Ivanausko ir jo sūnaus Tado Ivanausko zoologiniais rinkiniais. T. Ivanauskas kartu su tėvais gyveno Lydos apskrityje esančiame Lebiodkos dvare, kuriame jo tėvas, vedinas meilės gamtai ir jos pažinimui, įkūrė taip vadintą „Paukščių kambarį“. Dvare laikyti paukščių, žvėrelių iškamšų ir kūnelių, augalų herbarų, konservuotų anatominių gyvūnų preparatų ir vabzdžių rinkiniai.

Iki Pirmojo pasaulinio karo, Leonardo ir Tado Ivanauskų pastangomis, Lebiodkos dvare susiformavo savitas mažas zoologijos muziejus. Prasidėjus karui, iškilo reali „Paukščių kambario“ rinkinių sunaikinimo grėsmė, todėl T. Ivanauskas ryžosi šiuos rinkinius išgelbėti. T. Ivanauskas nuvyko į Vilnių ir kreipėsi į tuometinį švietimo komisarą Vaclovą Biržišką, prašydamas pagalbos padėti išsaugoti Lebiodkos dvaro rinkinius. V. Biržiška pasiūlė šiuos rinkinius atgabenti į Vilnių, asignavo tam tikrą pinigų sumą rinkinių pargabenimui. T. Ivanauskas šiam pasiūlymui pritarė ir sukrovęs visus rinkinius į 114 vežimų ir arkliais atgabeno į sostinę.

Naujoji rinkinių buveinė Vilniuje nebuvo amžinai saugi. 1919 m. balandį Lenkijos kariuomenė okupavo Vilnių, todėl rinkinius teko perkelti į kitą, ne visai rinkinių saugojimui pritaikytą ir gana ankštą patalpą. Rinkiniai Vilniuje pabuvojo iki politinių neramumų pabaigos, o vėliau buvo perkelti į Kauną.

T. Ivanauskas Kaune apsigyveno dar tais pačiais 1919 metais. Suprasdamas sudėtingą valstybės ir zoologijos mokslo Lietuvoje padėtį, nusprendė įkurti Kaune pirmąją gamtos mokslų įstaigą, kurios tikslas – plėsti savo tautos kultūrą ir švietimą. Savo sumanymus T. Ivanauskas išdėstė tuometiniam žemės ūkio viceministrui miškininkui Povilui Matulioniui, kuris palankiai priėmė tokios įstaigos steigimo idėją.

1919 m. liepos 15 d. buvo priimtas nutarimas prie žemės ūkio ministerijos įsteigti Gamtos tyrimų stotį, o jos vadu paskirtas T. Ivanauskas. Gamtos tyrimų stoties įsteigimo data siejama ir su Zoologijos sodo įkūrimu, kadangi Gamtos tyrimų stoties uždavinys buvo rinkti ir tyrinėti Lietuvos gyvąją gamtą, ruošti kolekcijas ir įkurti gamtos muziejų. Gamtos tyrimų stotis buvo įkurta Vilniaus gatvėje, buvusio Steigiamojo Seimo kiemelyje. Gamtos tyrimų stotis gavo penkis tuščius kambarėlius, skirtus laboratorijai, auditorijai, ir du kambarėlius – muziejui. Šiuose kambarėliuose buvo eksponuojami paukščių ir žinduolių eksponatai, vėliau ekspoziciją papildė Lebiodkos dvaro rinkiniai.

Pamažu Gamtos tyrimų stoties kolekcijos plėtėsi, aplink muziejų susibūrė gamtos mylėtojų būrelis, kurie padėjo muziejui rinkti, sisteminti floristinę ir faunistinę medžiagą. Dėl augančio eksponatų skaičiaus muziejuje pradėjo trūkti vietos. Gamtos tyrimų stotis tuo metu buvo vienintelė Lietuvoje gamtos ir pažinimo įstaiga. Kaip savarankiška įstaiga ji veikė 1922 m., kada buvo įkurtas Lietuvos universitetas. Gamtos tyrimų stotis buvo performuota į Matematikos-gamtos fakultetą su zoologijos kabinetu. Visgi universitetas stokojo patalpų, todėl dar iki 1929 m. Gamtos tyrimų stotis buvo įsikūrusi tose pačiose patalpose Vilniaus gatvėje.

Gamtos tyrimų stotis ir muziejus perėjo Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedros dispozicijon. Katedros vedėju tapo T. Ivanauskas, jam buvo suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus vardas. 1922 m. Tadas Ivanauskas Lietuvos universitetui padovanojo Lebiodkos dvarų rinkinius. T. Ivanauskas toliau rūpinosi muziejaus veikla ir eksponatų gausėjimu, muziejuje subūrė kompetentingą specialistų ir mokslininkų komandą, kurie preparavo, sistemino surinktą zoologinę medžiagą, gamino iškamšas ir ruošė kolekcijas eksponavimui. Fiksuojama, jog 1927 m. muziejus buvo sukaupęs 1253 paukščių iškamšų ir kauliukų, 121 skeletą ir jų dalis, 40 žinduolių iškamšų, apie 100 tūkst. vabzdžių ir dar daug nesutvarkytos, nesusistemintos Lietuvos faunos medžiagos.

1929 m. muziejus gavo naujas erdvias patalpas didžiuosiuose Lietuvos universiteto rūmuose, įsikūrusiuose K. Donelaičio ir Gedimino gatvių kampe. Pirmame aukšte buvo išskirta didžiulė salė muziejui. Tais pačiais metais muziejus iš buvusių patalpų senamiestyje persikėlė į naująsias ir greitai paruošė naują ekspoziciją. Nauja ekspozicija buvo papildyta bestuburių gyvūnų kolekcija, Lietuvos drugių kolekcija. Muziejus nuolat augo, vykdė ekspedicijas į įvairius Europos ir pasaulio kraštus, mainėsi eksponatais su kitais užsienio gamtos muziejais. Muziejus tapo žinomas už Lietuvos ribų, išsiskyrė 4100 eksponatų gausumu. Deja, bet vykdytą muziejaus švietėjišką ir kultūrinę veiklą pertraukė sovietinė okupacija, o vėliau – prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.

Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, muziejus liko tose pačiose patalpose Kaune, nors Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-gamtos fakultetas su Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedra buvo iškeltas į Vilnių. 1943 m. kovo 10 d. muziejus buvo uždarytas, o patalpos paverstos karo ligonine. Karo metu muziejus patyrė tam tikrų nuostolių, tačiau T. Ivanausko ir jo bendražygio A. Šiugždinio dėka muziejus buvo išsaugotas.

1945 m. balandžio 14 d. Vilniuje pradėjo veikti Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institutas. T. Ivanausko rūpesčiu 1945 m. rugsėjo 15 d. muziejus buvo perduotas Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institutui, o 1946 m. lapkričio 2 d. – atidarytas muziejaus lankytojams. Muziejus veikė tose pačiose patalpose Kaune iki 1948 m., kadangi buvo nuspręsta ekspozicijas perkelti į tam nepritaikytas buvusio Centralinio žydų banko patalpas. T. Ivanauskui šis sprendimas nepatiko, tačiau jis turėjo veikti tuometinėmis sąlygomis. Visgi 1951 m. sovietinis režimas palietė ir T. Ivanauską – jis buvo nušalintas nuo muziejaus direktoriaus pareigų.

XX a. septintajame dešimtmetyje didžiausias muziejaus tolesnės veiklos ir plėtros stabdys buvo patalpų trūkumas, todėl ilgainiui iškilo muziejaus rekonstrukcijos klausimas. Buvo pateikta keletas muziejaus rekonstrukcijos planų, o pati rekonstrukcija turėjo prasidėti 1970 m., tačiau pateiktas rekonstrukcijos planas netiko dėl šalia muziejaus išaugusio gyvenamojo namo ir pasikeitusios architekūrinės aplinkos. Tais pačiais metais mirė Zoologijos muziejaus įkūrėjas ir ilgametis vadovas Tadas Ivanauskas, muziejui suteiktas Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus pavadinimas. Muziejaus rekonstrukcijos darbai, pradėti vykdyti 1977 m., tęsėsi trejus metus.

1981 m. naujame pastate, kuriame muziejus gyvuoja ligi šiol, buvo įrengtos naujos ekspozicijos. Joje taip pat atsidūrė nauji eksponatai, pavyzdžiui, Lietuvos sliekų kolekcija. 1981 m. liepos 27 d. muziejus atidarytas visuomenei. Prasidėjo kasdienis muziejaus gyvenimas, naujų eksponatų kaupimas, saugyklų rinkinių ir ekspozicijos papildymas. Muziejuje susikaupė nemažai naujų faunistinių rinkinių, atsirado daug naujų gyvūnų rūšių.

Šiandien Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus aktyviai vykdo mokslines programas, edukacinę veiklą, užsiima preparavimu ir taksidermija, kaupia genetinius gyvūnų audinių išteklius, organizuoja ir koordinuoja paukščių žiedavimą Lietuvoje bei prižiūri 1929 m. Tado Ivanausko įkurtą Ventės rago ornitologinę stotį.

Kauno regioniniame valstybės archyve saugome prof. Tado Ivanausko (1882–1970) LR vidaus paso kortelę.

---

Tado Ivanausko LR vidaus paso kortelė. KRVA. F. 66, ap. 1, b. 14297. 1931 m. liepos 9 d.

Atnaujinimo data: 2026-07-17

Taip pat skaitykite:

Iš Kampiškių į Šlienavą: vienos bažnyčios istorijos tąsa

Latvijos prezidento vizito metu Vilniaus universitete pristatyti archyvo dokumentai

Filmų seansai archyve paskutinį liepos trečiadienį!

Archyvo saugyklas papildė XX a. 6–7 dešimtmečių katalikų bažnyčių fotografijų kolekcija

Kurortai tarpukario Lietuvoje: Kulautuva