Prieš 100 metų Lietuva neteko Nepriklausomybės Akto signataro Jokūbo Šerno Įdomieji dokumentai

Prieš 100 metų, 1926 m. liepos 31 d., Lietuva neteko Nepriklausomybės Akto signataro Jokūbo Šerno.

Jokūbas Šernas gimė 1888 m. birželio 14 d. Jasiškių kaime, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje, Biržų apskrityje. Augo ūkininkų evangelikų reformatų Martyno ir Elžbietos Šernų šeimoje.

Šernų šeima artimai bičiuliavosi su knygnešiu Jurgiu Bieliniu, gyvenusiu gretimame Puršviškių kaime. Todėl lietuvybės ir mokslo svarba šeimos vaikams buvo diegiama nuo pat mažens. Skaityti ir rašyti J. Šernas išmoko dar namuose.

Jau jaunystėje jis pasižymėjo maištingu ir ryžtingu charakteriu. Tai liudija faktas, kad už dalyvavimą revoliuciniame judėjime buvo pašalintas iš Slucko reformatų gimnazijos. Mokslus tęsė privačioje Dorpato (dab. Tartu) mokykloje. 1910 m. įstojo į Dorpato universiteto Teisės fakultetą, tačiau po metų išvyko į Sankt Peterburgo universitetą, kur tęsė studijas.

Studijų metai Sankt Peterburge, kuriame tuo metu būrėsi ir mokėsi didžioji dalis lietuvių inteligentijos, įtraukė J. Šerną į aktyvią lietuvių bendruomenės visuomeninę veiklą. Jaunuolis aktyviai dalyvavo kultūriniuose renginiuose, o vienerius metus vadovavo studentų būreliui, tyrinėjusiam lietuvių kultūrą.

1914 m. rudenį, baigęs studijas, J. Šernas atvyko į Vilnių. Čia pradėjo redaguoti laikraštį „Lietuvos žinios“ ir aktyviai įsitraukė į miesto visuomeninį gyvenimą. Jo kovingas charakteris leido jam drąsiai įsitraukti į įnirtingas diskusijas su Jonu Basanavičiumi, Antanu Smetona, Steponu Kairiu, Jonu Vileišiu ir kitais iškiliais lietuvių inteligentijos atstovais. Ši savybė itin žavėjo būsimus jaunuolio bendražygius, kurie jame įžvelgė didelį potencialą.

1915 m. vokiečių kariuomenei okupavus Vilnių, J. Šernas įsitraukė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą – iš pradžių ėjo centro komiteto reikalų vedėjo pareigas, vėliau tapo centro komiteto nariu. Vokiečių okupacijos laikotarpiu kartu su kitais bendražygiais jis aktyviai rengė raštus Vokietijos okupacinei valdžiai, siekiant Lietuvos kultūrinio ir politinio savarankiškumo.

1917 m. J. Šernas tapo vienu iš pagrindinių Vilniaus konferencijos organizatorių. Konferencijoje taip pat dalyvavo ir jo vyresnysis brolis Adomas, kuris būtent ir pasiūlė lietuvių kalboje vartoti žodį „nepriklausomybė“. Konferencijos metu J. Šernas, kaip nepartinis kandidatas, 119 balsų už ir 85 prieš persvara buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nariai pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

1919 m. balandį J. Šernas buvo paskirtas ministru be portfelio Mykolo Sleževičiaus sudarytoje IV Vyriausybėje. Šiose pareigose jis užmezgė glaudžius ryšius su Mažosios Lietuvos tautine Taryba. J. Šerno pastangomis trys šios Tarybos nariai buvo kooptuoti į Lietuvos Tarybą, kurioje 1920 m. kovo 20 d. perskaitė deklaraciją dėl Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja Lietuva. Nors tuo metu Klaipėdos krašto prijungti prie Lietuvos nepavyko, J. Šernas ši žingsnį laikė svarbiu politiniu laimėjimu. Siekdamas įamžinti šį įvykį, 1921 m. savo lėšomis jis išleido leidinį „Kovo 20 diena: Mažosios Lietuvos prisiglaudimui paminėti“.

Nors į Lietuvos Tarybą J. Šernas buvo išrinktas kaip nepartinis kandidatas, apie 1918 m. jis įstojo į Tautos pažangos partiją. Nuo 1920 m. ėjo partijos pirmininko pavaduotojo pareigas ir kandidatavo į Steigiamąjį Seimą, tačiau nė vienas šios partijos kandidatas nebuvo išrinktas. 1924 m. J. Šernas prisidėjo prie konferencijos organizavimo, kurios metu Tautos pažangos partija ir Lietuvos ūkininkų ekonominė bei politinė sąjunga susijungė į naujai įkurtą Lietuvių tautininkų sąjungą.

1925 m. J. Šernas pradėjo dirbti Vidaus reikalų ministerijoje, kur buvo paskirtas Savivaldybių departamento direktoriumi. Eidamas šias pareigas jis įsivėlė į ne vieną konfliktą. Po 1926 m. gegužę vykusių Seimo rinkimų pasikeitus politinei padėčiai, 1926 m. liepos 16 d. J. Šernas buvo priverstas pasitraukti iš užimamų pareigų.

Asmeninis J. Šerno gyvenimas buvo ne mažiau spalvingas nei jo visuomeninė ir politinė veikla. Jis buvo vedęs du kartus: 1915 m. susituokė su Kleopatra Florentina Brijūnaite, o 1924 m. vedė turtingo Prancūzijos bankininko dukrą Verą Feinberg. Antrojoje santuokoje gimė sūnus Jokūbas Bernardas Šernas, vėliau tapęs žymiu aktoriumi.

Nors J. Šernas buvo vienas jauniausių Nepriklausomybės Akto signatarų, jis pirmasis iš jų mirė. 1926 m. liepą Karaliaučiuje jam buvo atlikta skrandžio vėžio operacija, tačiau ji buvo nesėkminga. Tų pačių metų liepos 31 d. J. Šernas mirė, būdamas vos 38 metų.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jokūbas Šernas palaidotas Nemunėlio Radviliškyje, gimtajame krašte – Biržų apskrityje.

1-asis dokumentas – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jobūko Šerno nuotrauka skirta LR vidaus pasui 1920 m. KRVA. F. 66, ap. 1, b. 1055, l. 12.

2-asis dokumentas – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jobūko Šerno LR vidaus paso kortelė. 1920 m. KRVA. F. 66, ap. 1, b. 1055.

3-asis dokumentas – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jobūko Šerno LR vidaus paso kortelės antra pusė. 1920 m. KRVA. F. 66, ap. 1, b. 1055.

Atnaujinimo data: 2026-07-31

Taip pat skaitykite:

Dalyvausime istorijos festivalyje „FORT-UNIJA“

Rugpjūčio 23-oji – Juodojo kaspino diena

Žolinė – tikėjimo ir tradicijų šventė

Filmų seansai archyve paskutinį rugpjūčio trečiadienį!

Vasara, tapusi prisiminimu: 1938 m. birželio 28–liepos 8 d. moksleivių stovykla Giruliuose