Prisimenant Kazimierą Oleką Įdomieji dokumentai

Šiandien sveikiname visus Kazimierus su vardinėmis!

O ar žinojote, jog būtent šią dieną prieš 144-erius metus gimė pats pirmasis Centralinio valstybės archyvo, mūsų pirmtako, vedėjas Kazimieras Oleka?

Kazimieras Oleka gimė 1882 m. kovo 4 d. Žardeliuose (Šakių, prieš tai – Naumiesčio apskritis). Iš pradžių mokėsi Pilviškių pradinėje mokykloje, vėliau – Marijampolės gimnazijoje. Kaip ir daugelis to meto tėvų, taip ir K. Olekos tėvai tikėjosi, jog sūnus taps kunigu, todėl K. Oleka stojo į Seinų kunigų seminariją. Kunigystė nebuvo tikrasis K. Olekos pašaukimas, todėl kunigų seminarijoje K. Oleka pasimokė vos kelis mėnesius ir išstojo, taip prarasdamas tėvų paramą. Galiausiai persikėlė mokytis į Liepoją, kur susipažino su įvairiais to meto šviesuoliais: Jonu Biliūnu, Peliksu Bugailiškiu, Antanu Purėnu ir kt. Tuo metu Lietuvoje vis dar vyravo spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, todėl K. Oleka pradėjo platinti neleistiną spaudą, bendravo su knygnešiais, rašė laikraščiuose „Varpas“ ir „Aušra“.

Baigęs Liepojos gimnaziją, K. Oleka įstojo į Dorpato (Tartu) universiteto teisės fakultetą. Po metų perstojo į Maskvos universiteto teisės fakultetą.

K. Oleka po spaudos draudimo panaikinimo išliko aktyvus pilietinėje veikloje. Dalyvavo lietuvių studentų draugijų veikloje, o 1905 m. vasarą aktyviai veikė su jaunimo grupe Pilviškių apylinkėse. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime.

1907 m. K. Oleka baigė teisės studijas Maskvoje. Be abejo, dėl savo pilietinės veiklos K. Oleka kėlė tam tikrų nepatogumų to meto carinei administracijai, todėl jam buvo trukdyta grįžti atgal į Lietuvą. Vis dėlto K. Oleka šių trikdžių nepaisė ir po studijų grįžo Lietuvon. Apsigyveno Kaune, kur dirbo Kauno apygardos teismo kandidatu, kelerius metus buvo vyresniojo notaro padėjėju, dėstė lotynų kalbą Saulės progimnazijoje.

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas nubloškė K. Oleką atgal į Rusiją. 1915 m. iš Rusijos K. Oleka evakavosi į Kiniją, iš Kinijos į Japoniją, o iš Japonijos galiausiai pasiekė Jungtines Amerikos Valstijas. Apsigyveno Čikagoje. 1916 m. sugrįžo į Rusiją. Čia buvo paskirtas dirbti komisijoje, kuri rūpinosi vokiečių kolonistų ūkių likvidavimu Kryme. Gyvendamas Simferopolyje, buvo lietuvių karo pabėgėlių komiteto pirmininku. 1917 m. išrinktas jų atstovu į Petrapilio lietuvių seimą. 1918 m. balandžio mėnesį, vokiečių kariuomenei užėmus Krymą, K. Oleka su lietuvių karo pabėgėlių ešelonu sugrįžo Lietuvon.

Grįžęs į Lietuvą, toliau veikė teisinėje, politinėje ir visuomeninėje srityse. 1918 m. gruodžio mėnesį K. Oleka buvo išrinktas į Kauno miesto tarybą. 1919–1921 m. K. Oleka buvo Kauno apygardos teismo narys, taip pat ėjo vyresniojo notaro padėjėjo pareigas, vėliau tapo advokatu. 1921 m. vasario 2 d. K. Oleka buvo paskirtas vidaus reikalų ministru. Dirbo Ernesto Galvanausko vadovaujamuose VII-ajame ir VIII-ajame ministrų kabinetuose, daug prisidėdamas prie pasienio apsaugos stiprinimo ir policijos mokslinimo. 1922–1923 m. buvo išrinktas į I-ąjį ir II-ąjį seimus, dalyvavo krikščionių demokratų frakcijos darbe. Nuo 1923 m. liepos mėnesio K. Oleka dirbo Kauno I-ojoje advokatūroje, kurį laiką ėjo Žemės ūkio ministerijos juriskonsulto pareigas.

1921 rugsėjo 1 d.–1922 m. vasario 1 d. ėjo Centralinio valstybės archyvo direktoriaus pareigas. 1921 metais K. Oleka sulaukė švietimo ministro Kazio Bizausko pasiūlymo vadovauti steigiamam Centraliniam valstybės archyvui, kurį priėmė. 1921 m. rugsėjo 1 d. švietimo ministro K. Bizausko įsakymu pirmuoju steigiamo Centralinio valstybės archyvo direktoriumi buvo paskirtas K. Oleka, kuris tų pačių metų spalio 11-12 dienomis perėmė VII-ąjį fortą ir jame buvusį turtą iš Krašto apsaugos ministerijos. K. Oleka organizavo archyvo darbą, rūpinosi archyvo patalpų VII-ajame forte remontu, prižiūrėjo grąžinamų iš Rusijos archyvų ir kito turto sutvarkymą. Po K. Olekos 1922–1935 m. Centralinio valstybės archyvo direktoriaus pareigas ėjo Konstantinas Andrejevas, 1935 m.–1940 m. liepos 31 d. – Juozapas Stakauskas.

Atėjus penktajam dešimtmečiui, Lietuva patyrė karo ir okupacijų negandas. Dauguma Lietuvos šviesuolių, tame tarpe ir Kazimieras Oleka, buvo priversti trauktis. 1944 m. vasarą K. Oleka pasitraukė į Vokietiją. Dirbo Rosenheime Jungtinių tautų tremtinių ir karo pabėgėlių globos organizacijose. 1971 m. gruodžio 13 d. Kazimieras Oleka mirė Miunchene, kur ir buvo palaidotas.

----

Tekstas parengtas pagal Kazimiero Tamašausko straipsnį „Pirmasis Centralinio valstybės archyvo direktorius Kazimieras Oleka (1882–1971)“ (Lietuvos archyvai, 1996 m., Nr. 7.).

Atnaujinimo data: 2026-03-04

Taip pat skaitykite:

LitvakSIG tyrėjų apsilankymas archyve

1936 m. Valstybės radiofono Kauno programų statistiniai duomenys

Kviečiame dalyvauti „Gyvo archyvo dienų“ renginiuose!

Archyve lankėsi filmų kūrėjai Audronė Kosciuškienė ir Justinas Lingys

Kauno Jono Jablonskio gimnazijos moksleivių apsilankymas archyve