Prisimenant Lietuvos žydų gelbėtojus (II dalis) Įdomieji dokumentai

Toliau prisimename Lietuvos žydų gelbėtojus. Viena iš gerai žinomų Lietuvos žydų gelbėtojų buvo rašytoja, visuomenės veikėja bei dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurliono žmona Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886-1958). Tarpukario Lietuvoje ji aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime: dėstė lietuvių kalbą Lietuvos universitete (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitete), rašė literatūros kūrinius ir rūpinosi visuomenės švietimu.

Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, S. Kymantaitė-Čiurlionienė kartu su dukra Danute Čiurlionyte-Zuboviene ir jos vyru, archiketu Vladimiru Zubovu, negalėjo likti abejingi sistemingai persekiojamiems ir naikinamiems žydams. Jie savo namuose priglaudė ne vieną iš Kauno geto pabėgusį žmogų.

Viena iš tokių šeimų buvo Anatolijus, Raja ir jų mažametis sūnus Moisiejus Rozenbliumai. 1943 m. pabaigoje Rozenbliumai sužinojo apie lapkričio 5 d. įvykusią vaikų akciją Šiaulių gete, todėl nusprendė kuo greičiau surasti saugią slėptuvę savo mažamečiam sūnui. Padėti šeimai sutiko agronomas Antanas Midvigis, kuris sutiko nugabenti Rają Rozenbliumienę su vaikeliu pas Vincą Vobulevičių, turėjusį vienkiemį Salių kaime netoli Vandžiogalos. Prieš pasiekdami Salius, Rozenbliumai nakčiai apsistojo pas Zubovus, kurie juos mielai priėmė. Zubovai jau ne kartą buvo padėję Rozenbliumų šeimai – kartais priimdavo juos nakvynei, tačiau ilgesniam laikui jų slėpti negalėjo, nes Zubovų namas buvo miesto centre, Žemaičių gatvėje.

Saugiai nugabenus berniuką, Rozenbliumams beliko patiems išlikti gyviems – užduotis, kuri, artėjant frontui ir geto likvidacijai, buvo itin sudėtinga. 1944 m. kovo 29 d. jie įsiterpė į žydų darbininkų brigadą ir sėkmingai pateko į kitą Neries krantą. Naktį vėl praleido Zubovų namuose. Kitos dienos vėlų vakarą Rozenbliumai sėkmingai perėjo Vilijampolės tiltą ir nuvyko į V. Vobolevičiaus sodybą, kur jų laukė mažametis sūnus Moisiejus.

S. Čiurlionienė ir jos dukra D. Čiurlionytė-Zubovienė taip pat išgelbėjo mažą mergaitę Esterą ir jos mamą Dveirą Elinienę. 1944 m. vasaros pradžioje, vieną rytą į jų namų duris pasibeldė neaukšta moteris – D. Elinienė. Ji atėjo norėdama paprašyti, ar S. Čiurlionienė galėtų trumpam priglausti jos mažametę dukterį Esterą, nes sklido gandai, kad vokiečiai greitu metu ketina sunaikinti visus geto vaikus. D. Elinienė teigė jau suradusi žmones iš Alytaus, kurie priglaustų jos dukterį, tačiau reikėjo palaukti porą dienų, kol jie atvyks jos pasiimti.

Praėjus kelioms dienoms žmogus iš Alytaus taip ir nepasirodė, todėl teko ieškoti saugesnės slėptuvės Esterai. S. Čiurlionienė susisiekė su pažįstama katalike Magdalena Galdikiene, kuri surado mergaitei vietą Benediktinių vienuolyne, o vėliau, Vlado Zubovo pagalba bendraujant su Kauno vaikų namų „Lopšelis“ direktoriumi Petru Baubliu, mergaitei buvo rasta vieta Čiobiškio vaikų namuose. Tuo tarpu D. Elinienė apsistojo Natalijos ir inžinieriaus Vytauto Likevičių namuose. Saugiai priglaustos, Estera ir Dveira abi sulaukė vokiečių pasitraukimo.

S. Čiurlionienė, jos dukra Danutė Čiurlionytė-Zubovienė ir visa šeima Antrojo pasaulinio karo metu neliko abejingi žmogiškumui ir nenusisuko nuo nuskriaustų bei persekiojamų žydų. Už šią pagalbą S. Čiurlionienei, D. Čiurlionytei-Zubovienei ir V. Zubovui 1991 m. buvo suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.

Tekstas parengtas pagal virtualios parodos ,,Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“ informaciją.

Atnaujinimo data: 2026-03-27

Taip pat skaitykite:

LitvakSIG tyrėjų apsilankymas archyve

1936 m. Valstybės radiofono Kauno programų statistiniai duomenys

Kviečiame dalyvauti „Gyvo archyvo dienų“ renginiuose!

Archyve lankėsi filmų kūrėjai Audronė Kosciuškienė ir Justinas Lingys

Kauno Jono Jablonskio gimnazijos moksleivių apsilankymas archyve