Tarpukario kurortai Lietuvoje: Kulautuva Įdomieji dokumentai
Tęsdami pasakojimų ciklą apie kurortus tarpukario Lietuvoje, kviečiame skaityti apie Kulautuvą!
Kulautuvos miestelio istorijos ištakos siekia dar viduramžius, o jau nuo XIX a. žinomas faktas apie vietinių gyventojų namų išnuomavimą svečiams vasaromis. Vis dėlto Kulautuvos kaip poilsio miestelio reikšmė itin išaugo tarpukariu.
Kulautuvos kaip kurorto pradžią žymį 1929-ieji. Būtent tais metais gydytojas Ovsiejus Portnovas miestelyje atidarė pirmąją sanatoriją „Poilsis“. Sanatorijoje įrengta pirtis su pušų, druskų ir deguonies voniomis. Gydytojas taip pat atidarė ir viešbutį. Tikinama, kad tuo metu veikusi sanatorija pradėjo traukti ne tik vasarojančius kauniečius, tačiau ir užsienio turistus.
1930 m. buvo įkurtas Kulautuvos tvarkymo komitetas, kurio pirmininku tapo pulkininkas Vytautas Augustauskas. Būtent jo pastangomis Kulautuva tapo pirmuoju Lietuvos kurortu, o pats V. Augustauskas paskirtas kurorto direktoriumi. 1933 m. balandžio 22 d. Kulautuva gavo kurorto statusą, kas paskatino spartesnį Kulautuvos vystymąsi.
Vienas svarbesnių V. Augustausko prioritetų buvo visapusiškai išvystyti kurorto miestelio infrastruktūrą. Kulautuvoje produktyviai dirbo inžinierius architektas Borisas Helcermanas, kurorto tvarkybos patirties sėmęsis užsienyje. Svarbi buvo vasarnamių, vilų, kavinių ir restoranų, kioskų, paviljonų statyba. Dėl didėjančio poilsiautojų skaičiaus išaugo ir patogaus susisiekimo reikšmė. Į Kulautuvą poilsiautojai keliaudavo autobusu arba garlaiviu, todėl B. Helcermanas suprojektavo ir naująją autobusų stotį, ir prieplauką.
Vienas žymesnių statinių Kulautuvoje buvo verslininko Romano Polovinskio restoranas-viešbutis, pradėjęs veikti 1934 m. Tuo meto spaudoje buvo nemažai rašoma apie šį viešbutį, jog jis išsiskyrė „modernišku ir skoningu įrengimu“ ir visais svarbiausiais patogumais. Teigta, jog viešbutis pasižymėjo reprezentatyvumu, todėl galima pakviesti ir užsienio svečius jame vasaroti.
Tarpukariu Kulautuva suvaidino nemenką vaidmenį kauniečių gyvenime vasaros atostogų metu. Kurortas buvo itin pamėgtas vidutines pajamas uždirbančių miestiečių ir svečių dėl savo prieinamumo. Be to, kurortas pasižymėjo itin švariu oru ir „švaraus smėlio“ paplūdimiu. Teigiama, jog Kulautuva buvo didžiausias to meto Pakaunės kurortas.
Įrašas parengtas pagal architektūros istorikės dr. Viltės Migonytės-Petrulienės ir ekskursijų vadovės bei tyrinėtojos Marijos Oniščik straipsnius.
1-asis dokumentas – Garlaivių prieplaukos Kulautuvoj Kauno aps. Raudondv. V. projektas. Architektas Borisas Helcermanas. 1933 m. F. 17, ap. 1, b. 79, l. 5.
2-asis dokumentas – Buvusio kino teatro perstatymas autobusų stoties ir kurorto paviljono reikalams. 1934 m. gegužės 4 d. F. 17, ap. 1, b. 79, l. 50.
3-asis dokumentas – R. Polovinskio Kulautuvos kurorte sklype nr. 109 medinio vasarnamio projektas. 1934 m. rugpjūčio 30 d. F. 17, ap. 1, b. 80, l. 47.
4-asis dokumentas – R. Polovinskio Kulautuvos kurorte sklype nr. 109 medinio vasarnamio projektas. 1936 m. kovo 17 d. F. 17, ap. 1, b. 80, l. 51.
Atnaujinimo data: 2026-07-03
Taip pat skaitykite:
Kurortai tarpukario Lietuvoje: Aukštoji Panemunė
Organizuoto turizmo užuomazgos tarpukario Lietuvoje